Maždaug prieš šešis metus pradėjus domėtis apleistomis vietomis, nesunkiai sužinojau apie šiuos apleistus koncertų ir sporto rūmus. Kaip naujokui šie rūmai atrodė kažkas neįtikėtino. Radau nemažai informacijos apie pastato istoriją ir būklę. Viename straipsnyje buvo kalbama apie renovaciją, pilną rūmų rekonstrukciją. Nieko nelaukęs suplanavau net kelis vizitus. Kelis vizitus, nes… nebuvo naujiena, jog toks pastatas esantis sostinėje nebus taip paprastai prieinamas… signalizacija… apsauga… visgi yra ką saugoti, tiesa? Kažkuriuo metu pastatas pasidarė laisvai prieinamas, todėl ir man kaip naujokui atsiradus galimybei pavyko apžiūrėti beveik visą pastato vidų, likusią įrangą, didžiulę salę, „pažaisti” su apšvietimo mygtukais, įjungti visos salės apšvietimus. Dalinuosi tik pasakojimu, nes tai tik atsiminimai, kurie nepateko į mano fotoaparato objektyvą…

Grįžtame į šiandien, į 2019-uosius. Sunku patikėti, nes rašau šį straipsnį, kuris galvojau liks taip ir neaprašytas. Turėdamas galimybę užsukau į visiems gerai matomą ir žinomą vietovę esančią sostinėje dar kartą. Po paskutinio vizito praėjus trims metams, rūmai vis dar nerekonstruoti ir palikti tolimesniam nykimui. Peržiūrėjus kuklią nuotraukų kolekciją, nusprendžiau pasidalinti keliomis nuotraukomis ir aprašyti vis dar apleistus koncertų ir sporto rūmus.

Šiuo metu pačiame Vilniaus centre esantis pastatas pradėtas statyti maždaug 1965 metais pagal brutalizmo architektūros stilių. Statybos užbaigtos 1971 metais. Nereikia būti profesionalu ar architektūros kritiku, jog pastebėtum išskirtines pastato detales. Viena iš jų vantinės konstrukcijos. Konkrečiau, tai įtempti plieno trosai, kurie paslėpti po betono sluoksniu (žiūrint iš pastato šono galime įžvelgti vantinės konstrukcijos vingį). Iš pažiūros nedideli rūmai renginių metu čia sutalpindavo apie 4400 žiūrovų.

Iki 1990 m. čia buvo organizuojami krepšinio turnyrai, koncertai, spektakliai ir kiti renginiai. Verta paminėti reikšmingesnius renginius: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą ir paskutinį atsisveikinimą su Lietuvos laisvės kovotojais. 2004 m. objektą įsigijo Ūkio banko investicinė grupė. Prasidėjo rekonstrukcijos planavimai, kurie įtraukus pastatą į Lietuvos kultūros vertybių registrą tik ir liko planais. Nepaisant draudimų eksploatuoti rūmus, retkarčiais čia buvo surengiamas koks nors muzikos renginys. Kelios patalpos buvo naudojamos įvairiems filmavimams. Toliau bėgant metams buvo planuojami kiti rekonstrukcijos darbai, kurių planavimas buvo nuolat sustabdomas dėl įvairių priežasčių.

Tikiuosi, jog pastato rekonstrukcijos darbai anksčiau ar vėliau pajudės į priekį, o ši, mano manymu, unikali konstrukcija išliks.