Prasidėjus Vasario mėnesiui peržiūrėjau dar neskelbtas vietas. Iš tikrųjų nieko pernelyg įdomaus rasti nepavyko, todėl pasibaigus karantinui ar bent judėjimo ribojimams, reikės aplankyti jau seniai suplanuotas vietas. O kol tie ribojimai tęsiasi, nusprendžiau, kad šį mėnesį, kas savaitę paskelbsiu vis po kokią nors vietą. Tos vietos tikėtina bus labai minimalistinės, neturinčios konkrečios kategorijos Urbex pasaulyje. Pirmoji šio mėnesio savaitės vieta – buvę Snoro kioskai.

Šių kioskų atradimo istorija nėra kažkuo tai ypatinga. Juos galima nesunkiai pastebėti važiuojant keliu, sustoti, prieiti arčiau ir pasižvalgyti. Nieko sudėtingo, tiesa? Kažkurių metų vasarą jų čia buvo vos penki ar šeši. Po metų jų padaugėjo, todėl rudenį važiuodamas pro šalį vėl sustojau ir padariau dar šiek tiek nuotraukų, tikėdamasis, jog ateis laikas ir bus proga, kai jomis pasidalinsiu. Progos nėra, bet laikas atėjo.

Grįžkime į tuos laikus, kai Snoro kioskų buvo daugiau, nei „kebabinių“. Bankrutavus įmonei, dalis jų buvo perpirktą akcinės bendrovės „Lietuvos paštas“, o kita dalis tiesiog parduoti aukcionuose. Dauguma jų nupirko privatūs verslininkai, tikėdamiesi iš to uždirbti. Jeigu įdomu, tai šių kioskų kaina rinkoje būdavo (gal dar yra) nuo 2000 iki 5000 eurų, o jų pagaminimo kaštai siekdavo netgi 20 000 eurų. Nežinau kiek šie skaičiai yra realūs, tačiau šiokią tokią vertę jie turėjo. Įdomesnė dalis tai, jog perpirkti minėtos akcinės bendrovės PayPost kioskai taip pat atsidūrė pardavimuose ir „nugulė“ uždarose teritorijose, tikėdamiesi dar vieno „prisikėlimo“. „Prisikėlimas“, galbūt, kai kuriems iš jų ir įvyko, nes nuotraukose esantys kioskai iš lankytos teritorijos dingo t.y šiuo metu teritorija liko tuščia.

2 komentarai

Komentuoti: ŠVIESA Atšaukti atsakymą

Draudžiama komentarų skiltyje skelbti (viešinti/atskleisti) straipsnio vietovės pavadinimą, lokaciją ir kitas panašias detales. Panašūs komentarai trinami, o jų autoriai blokuojami. Ačiū už supratingumą.